Abu šie veiksmai yra netoleruotini ir neteisėti – užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Svarbu suvokti, kad asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, tarnauja žmonėms ir turi būti visiems vienodai lygus. Kai asmuo, pasinaudodamas pareigomis valstybės tarnyboje ar jam suteiktais įgaliojimais, siekia neteisėtai pasipelnyti, imdamas kyšį, pažeidžiami valstybės tarnybos principai, pakertamas pasitikėjimas ne tik konkrečia institucija, bet ir visa valstybe.
Duodant kyšį (paperkant) ne tik pažeidžiama nustatyta valdymo tvarka, bet yra pažeidžiamas ir asmenų lygybės prieš įstatymą principas, kadangi tokiu atveju konkretus asmuo neteisėtai įgyja pranašumą prieš kitus asmenis. Baudžiamajame kodekse (BK) įvardyta, kad už kyšio ėmimą baudžiama griežčiau nei davimą. BK 225 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, kuris ima kyšį, „baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų“, o duodantis kyšį – „baudžiamas laisvės apribojimu arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“ (BK 227 str.).
Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad visuomenė į kyšio davimo faktą turėtų žiūrėti atlaidžiau, nes nusikalstamą veiką daro abi pusės. Vis dėlto viena jų iš „korupcija užterštos balos“ gali išlipti sausa. Asmenys, savanoriškai pranešę, kad pasiūlė, pažadėjo ar davė kyšį, yra atleidžiami nuo atsakomybės (jeigu kyšio iš jų buvo reikalaujama arba jie buvo provokuojami duoti kyšį).